Kristina Mišinienė
Prieš 5 mėn.
6
LIETUVOS CARITAS PROGRAMOS “PAGALBA PROSTITUCIJOS IR PREKYBOS ŽMONĖMIS“ PASIŪLYMAI Šiandien prekyba žmonėmis galime baisėtis ir ieškoti išeičių, o galime visai ir... apsiprasti su ja, tiesiog kaip su nemaloniu, bet neišvengiamu reiškiniu. 15 metų teikiame nukentėjusiems vaikams, moterims ir vyrams pagalbą, organizuojame specialistams mokymus, rašome straipsnius, inicijuojame įstatymų pakeitimus, dalyvaujame ir patys rengiame daugybę konferencijų, seminarų, apskrito stalo diskusijų.. Mūsų nuomone, Lietuvai nesiseka kovoti prieš prekybą žmonėmis pirmiausiai dėl to, kad prevencija ar pagalba aukoms neegzistuoja kokiame tai socialiniame-ekonominiame vakuume, kur tinkamai įspėjus potencialias aukas nepakliūti prekeiviams į nagus, o esamas aukas pamaitinus, aprengus ir pakonsultavus – mes sustabdysime šį kriminalinį „verslą“. Platesnis kontekstas – silpni regionai, kur vos rusena socialinės, psichologinės pagalbos infrastruktūra, formalus daugelio pagalbos tarnybų požiūris į savo atsakomybę („darome tik tai, kas nurodyta teisės aktuose“, „jei ji atsisako pagalbos, tegu gyvena kaip nori“ ir pan.), vangiai sprendžiama vaikų globos įstaigų deinstitucionalizavimo problema, jaunimo užimtumo klausimas, klestintis smurtas artimoje erdvėje – tiesiogiai skatina prekeivius žmonėmis rasti vis naujų aukų, naujų nišų, kaip uždirbti iš kito asmens išnaudojimo. Kita akivaizdi prekybos žmonėmis nesulaikomo plitimo mūsų šalyje priežastis yra nebuvimas koordinuojančios tarnybos ar asmens, kuris valdytų aktualią informaciją, burtų socialinių ir teisėsaugos institucijų pajėgas, ieškotų praktinių spendimų tokiems „neišsprendžiamiems“ klausimams kaip nukentėjusių ir duodančių parodymus vaikų ir suaugusių apsauga, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybiškas nukentėjusiųjų interesų gynimas, visoje šalies teritorijoje prieinama ir efektyvi socialinė-psichologinė pagalba nukentėjusiems ir jų šeimos nariams, komandiniai specialistų mokymai. Šiandien mes, praktikai (NVO !), esame palikti absoliučiai vieni spręsti sistemines nacionalinio lygio problemas, atskirų ministerijų, tarnybų atstovams abejingai ar užjaučiamai linguojant galvomis: „galvojate, kad tų aukų apsauga yra vienintelis mūsų rūpestis?!”, „nu negerai, labai negerai, kad valstybės advokatai tokie nekompetentingi“, „aš dar dešimt kitų sričių kuruoju, kada man viską suspėti??“ ir pan. Kovos prieš prekybą žmonėmis vienas iš ypatumų yra greitas, savalaikis, drąsus reagavimas į iškilusią problemą. Čia ir rizikos faktorių tam tikruose Lietuvos regionuose analizė, 24 valandas per parą funkcionuojantys saugūs prieglobsčiai (ne prieglaudos!) vaikams, moterims ir vyrams, mobilios komandos savivaldybėse, lankstus tarpregioninis tarnybų bendradarbiavimas. Šiandien turime daug parduotų tėvynainių atvejų, daug ikiteisminių tyrimų pasiekusių ar dar daugiau nepasiekusių teismo – bet kas kokias išvadas, rekomendacijas (o ne tik schemas ar lenteles) padarė nacionaliniu mastu? Remiantis tomis išvadomis galbūt KAŽKAS galėtų formuoti prekybos žmonėmis prevencijos sistemą Lietuvoje? Kuri Tauragės regionui pasiūlytą vieną, o pavyzdžiui, Panevėžiui – visai kitą veiksmų planą? Didžiuojamės savo ekspertais, kurie Briuselyje ar Londone gera anglų kalba pasakoja apie rimtus šalies pasiekimus sunkiame kovos prieš prekybą žmonėmis lauke, tačiau nesuprantamu būdu tie pasiekimai ar ekspertų susidomėjimas „išgaruoja“, kai reikia tiesiogiai spręsti parduotų vaikų iš Ariogalos ar Biržų situacijas. Remiantis išsakytomis ir/ar nutylėtomis mintimis, siūlome: - įpareigoti asmenį, tarnybą, instituciją koordinuoti praktinius veiksmus kovoje prieš prekybą žmonėmis. Siūlome sukurti centrą (ar reformuoti jau veikiančią tarnybą, jos dalį), kuris analizuotų, rekomenduotų, koordinuotų nacionaliniu lygmeniu ir kartu veiksmingai reaguotų į konkrečią aktualią problematiką; - sukurti instrumentą, įpareigojantį tokį centrą – o neįsteigus centro, Vidaus reikalų ministeriją – reguliariai, nepriklausomai nuo jokių kliūčių rengti susitikimus su ministerijų, NVO atstovais, teikiant prioritetą konkrečios problematikos sprendimui; - atsakingoms ministerijoms peržiūrėti galimybes pastoviai, ne fragmentiškai remti ir bendradarbiauti su šalies NVO, teikiančiomis paslaugas prekybos žmonėmis aukoms. Šiandien situacija yra pakankamai kritinė, valstybės finansavimas yra ne tik nepakankamas, bet ir nereguliarus. Tokiu būdu didžioji dalis NVO darbuotojų atlyginimų priklauso nuo įvairių užsienio rėmėjų, beje, nė neįsivaizduojančių, kad jie vieninteliai įsipareigoja palaikyti ir išlaikyti tokį svarbų mūsų valstybės sektorių kaip prekybos žmonėmis aukų psichologinė, socialinė, teisinė pagalba ir apsauga.
Kristina Tiškevičienė
Prieš 5 mėn.
1
Svarbu suvokimas apie tai, kas iš tikrųjų yra prekyba žmonėmis, kur ir kaip ji prasideda ir kuo gali baigtis. Prevencija labai svarbus faktorius, tačiau nėra daug pavyzdžių, jog žinodamas kur kreiptis žmogus patekęs į tokią situaciją tikrai kreipsis pagalbos. Svarbu šviesti visuomenę apie pavojus. Taip pat daugiau dėmesio reikėtų kreipti į "klientą", dėl kurio ši nusikalstama veika vyksta. Jei nebūtų paklausos- nebūtų pasiūlos. Žvelgiant į kitų šalių situaciją kovoje prieš prekybą žmonėmis galime pastebėti daug naudingų pavyzdžių, kuriuos patys galėtume panaudoti savo praktikoje. Pavyzdžiui, didelės baudos žmonėms, kurie perka kitą žmogų. Lietuvoje baudos "klientams" nėra didelės, todėl net ir nubaustas asmuo nemato didelio poreikio keisti savo elgesį ir požiūrį. Dar vienas puikus žingsnis į priekį- stiprus ir visapusiškas bendradarbiavimas tarp institucijų ir greitesni teismo procesai. Viena institucija nėra pajėgi kovoti su šia problema ir kuo daugiau žmonių dirba vieno tikslo labui, tuo geresnis rezultatas. Lygiai taip pat ir su teismais. Kuo ilgiau užsitęsia bylų nagrinėjimai, tuo didesnė tikimybė, jog nukentėjęs asmuo praras pasitikėjimą institucijomis, kurios turėtų jam padėti. Visais atvejais pagrindinė siekiamybė turi būti stipri ir vieninga sistema dirbanti vardan žmogaus.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas ,
Prieš 5 mėn.
4
Žmogaus teisių stebėjimo institutas teikia savo pastebėjimus ir pasiūlymus viešajai konsultacijai, skirtai prekybos žmonėmis prevencijai.
Antanas Norvdas
Prieš 5 mėn.
0
Girdejau, kad jeigu dingsta zmogus, tai policija jo iesko ne iskarto, o tik praejus tam tikram laiko tarpui. Gal galetu sio laiko tarpo nebuti, jeigu sunerimo gimines, kad zmogus negzizo namo. Nemanau, kad tokiu atveju nutinka daug. Bet jei jau nutinka, tai butu geriau anksciau pradeti zmogaus paieska. Manau, jog yra zymiai geriau, kai nors ir anksciau pradejus ieskoti zmogaus, ir jis veliau atsiranda, nei pradeti paieska veliau, ir jei jau zmogus tikrai dingo, tai prarandama kiekviena brangi minute.
Birute Markeviciute
Prieš 5 mėn.
0
1. stiprinti informacine kampanija - socialines reklamas, informacija apie pavojus, kur kreiptis. skatinti nebijoti kreiptis i policija ar kitas tarnybas. 2. stiprinti priemones: apsisaugojimo - galimybes pranesti telefonu apie pagrobima (pvz. specialios telefono aplikacijos), apmokyti policija, kad auka butu apsaugota ir nebijotu kreiptis/ ypac pazeidziamu auku apsauga ir psichologine pagalba. 3. vaiku prieziura: tikrinti, ar visi vaikai lanko mokykla, ar nera dingusiu, vesti registra. Ypac pazeidziami yra socialiniu namu ar nestabiliu namu vaikai - vykdyti papildomas informavimo kampanijas sioms grupems. Butu gerai ir psichologu konsultacijos dirbant su paaugliais. 4. visuomenes aktyvumas: informuoti, kur kreiptis, jei pastebeti tokie atvejai; kaip atpazinti. Vienas svarbiausiu monentu, zinoti, kur kreiptis.
Atgal 1 2 3