Sutartinių santykių tobulinimas pieno sektoriuje

Lietuvoje žalio karvių pieno (toliau – pienas) pardavėjų ir pieno pirkėjų santykiuose yra didelis derybinių galių disbalansas. Pieno pardavėjai, t. y. pieno gamintojai, yra gana smulkūs ir nekooperuoti, nėra įkurtų gamintojų organizacijų, todėl atskiras pieno pardavėjas neturi didelės derybinės galios, o pieno perdirbimo sektoriuje susiformavusi ryški oligopolinė struktūra. Pieno gamintojų situaciją apsunkina ir pieno, kaip produkto, pobūdis: pienas yra greitai gendantis produktas, negali būti sandėliuojamas, pieno tiekimas nenutrūkstamas.

Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas Nr. XII-1907 (toliau – Pieno įstatymas) siekė sustiprinti pieno gamintojų galias, užtikrinti pieno pirkėjų ar jo pardavėjų interesų pusiausvyrą. Tačiau įstatymo įgyvendinimo metu išryškėjo reglamentavimo trūkumai, kurie lėmė, kad šio įstatymo priėmimo metu keltas tikslas liko nepasiektas.

Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2016, 2020 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą Nr. KT22-N1/2020 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Pieno įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Įsigaliojus šiam nutarimui neliko taikytino pagrindinio (pirminio) įstatymo, reglamentuojančio ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimą, o liko galioti tik pirminį įstatymą vėliau keitę ir papildę įstatymai, kuriais buvo pakeisti Pieno įstatymo 2, 3 ir 5 straipsniai, 6 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnis, ir Pieno įstatymas papildytas 71  straipsniu.

Toks Pieno įstatymo pakeitimo įstatymais nustatytas teisinis reguliavimas lėmė teisinio reguliavimo spragas, neapibrėžtumą, vidinės darnos nebuvimą ir teisinio reguliavimo neveiksnumą.

Ieškant sprendimų, kaip tobulinti teisinį reguliavimą pieno sektoriuje, Devynioliktosios Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane, patvirtintame 2025 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 151 „Dėl Devynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano patvirtinimo“, yra numatyta patobulinti sutartinių santykių reglamentavimą pieno sektoriuje – parengti tai numatantį įstatymo projektą. Įgyvendinant šį veiksmą yra organizuojamos viešosios konsultacijos teisinio reguliavimo pasiūlymams parengti, kurie padėtų tikslingiau reglamentuoti sutartinius santykius pieno sektoriuje ir sustiprinti pieno gamintojų padėtį tiekimo grandinėje.

Teisinio reguliavimo pasiūlymai bus rengiami atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus: 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007; Lietuvos Respublikos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje draudimo įstatymą; Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą.